|
|
»Baltijos jūra
|
»Baltijos menkių žvejyba iš laivo |
Kelionė į Baltijos jūra
Baltijos dovanos
Atšalę orai ir prasidedantis šaltasis metų periodas menkių žūklės Baltijos jūroje entuziastams nė motais. Juk atšalęs vanduo menkėms sudaro palankias sąlygas maitintis, o tokią susidariusią situaciją būtina išnaudoti. Menkių žvejyba iš laivų tikrai populiari, tačiau laivas laivui nelygu...
Lapkričio pabaigoje redakcijos kolektyvas jau neramiai trypia ant nemažo, septyniolikos metrų ilgio laivo „Bentis“ denio. Toks įdomus vardas atkeliavo iš lietuvių mitologijos, “Bentis” yra bendros kelionės dievas. Vardas tikrai tikslus, nes kaip kitaip apibūdinsi tokią žvejybą, kai meškerių miškas ritmingai kilnojasi aukštyn-žemyn...
Už laivo vairagalio palikdami putotą juostą, artėjame prie uosto vartų. Nejučiomis spaudžiame paruoštus kotus, diskutuojame kokio svorio pilkeriai bus reikalingi bei kokios sistemėlės geriausiai pasiteisino paskutiniu metu. Nuomonės kaip visada išsiskiria, tačiau „Benčiui“ išplaukus į atvirą jūrą ir padidinus greitį, diskusijos aptyla, nes laivo pirmagalis be jokio gailesčio skrodžia bangas ir teškia vandenį ant visų sėdinčiųjų. Daugelis žino, jog „jūrligė“ su savo simptomais gali sugadinti visą žūklę, todėl jau prieš išplaukdami išgėrėme nuo to apsaugančias tabletes ar piliules. Man jūros liga nebaisi, o laivo supimas man daugiau malonumas nei nepatogumas. Plaukiame greitai, aplenkdami keletą laivų „konkurentų“. Laivo kapitonas žino dosnias menkėmis Baltijos jūros vietas, todėl laivą kreipia tolyn į jūrą.
Plaukiame jau gerą valandą, kai kapitonas sumažina greitį ir „pastato“ laivą į dreifą. Nuo kranto mus skiria dvidešimt kilometrų. Laivo sirena skelbia, jog metas išleisti pilkerius. Po laivu -keturiasdešimties metrų gelmė, todėl pilkeriai ne lengvesni nei 250 g svorio. Mano pilkeris su viršuje pririštais ryškiai raudonos spalvos silikoniniais viliokliais greitai dingsta gelmėje. Valas nuo multiplikatorinės ritės vyniojasi greitai, tačiau praeina apie penkiolika sekundžių, kol masalas pasiekia dugną. Tai suvokiu tik iš atsipalaidavusio 0,6 mm storio monofilamentinio valo. Koto kilnojimas telieka tik elementarus veiksmas, nes dugno visiškai „nejaučiu“. O kaip jausi, jei valas kaip „triusikų guma“... Rimtai susinervinu, nes tuo metu kolegoms užkibusios menkės jau keliauja į laivą. Rimas, parduotuvės „Viskas žvejams“ savininkas, kuris dar ir organizuoja įvairias žvejybas, iš karto užima lyderio poziciją, nes traukia ne po vieną žuvį, o iškart dvi ar net daugiau. Jo sėkmės paslaptis paprasta – savadarbiai papildomi guminukai su dvišakiais kabliukais. Neblogai sekasi ir kitiems - šalia manęs stovintis Audrius traukia jau trečią menkę. Laivui praplaukus menkių susibūrimo vietą, kibimas nurimsta. Naujas užplaukimas, ir vėl linksta kotai nuo žuvų svorio. Tik šį kartą kibimų mažiau, todėl kapitonas suka šturvalą į kitą jam gerai žinomą vietą.
 |
Kitas sustojimas - virš „šiukšlyno“. Kapitonas mielai paaiškina, jog toje vietoje specialūs laivai, kurie gilina uosto farvaterį, pila iškastą gruntą, todėl susidarė nemažas kalnelis, kur mielai maitinasi Baltijos menkės. Ir iš tiesų, kapitono prognozės pasitvirtina – žuvys pasipila kaip iš gausybės rago ir svarbiausia – vidutiniokės, maždaug kilogramo svorio menkės, pasitaiko ir didesnių. Audrius, padedamas kapitono padėjėjo, kuris sumaniai pakiša ilgakotį graibštą per laivo bortą, „įridena“ trijų su puse kilogramo menkę. Dar po kiek laiko ir dar didesnę – keturių kilogramų „mamytę“. |
 |
Mano kantrybė baigia ištirpti, ir po truputį pradeda lietis rusiški epitetai „guminiam“ valui, nes dėl jo nejaučiu dugno, todėl ir kibimo naivu tikėtis. Pasikeičiame su Audrium kotais. Visai kitas reikalas... Puikiai jaučiu momentą, kada pilkeris pasiekia dugną, nes ant ritės suvyniotas 0,25 mm pintas valas. Keletas kilstelėjimų, ir pajuntu pasunkėjimą... Keliu užkibusią žuvį į viršų, greitai atkabinu ir vėl leidžiu pilkerį. Vos šis paliečia dugną, vėl pajuntu kibimą. Šį kartą laimikis solidesnis, todėl pakviečiu kapitono padėjėją, kuris kaip vijurkas sukasi po laivą su graibštu. Jam banguojanti jūra ir siūbuojantis laivas visiškai netrukdo laisvai ir greitai judėti. Vandens paviršiuje pasirodo menkės pilvas, kuris kartu su visu kūnu atsiduria graibšte. |
|
Pasveriu – lygiai du kilogramai. O Audrius, laikydamas mano kotą, tik patvirtina susiformavusią manąją nuomonę konstatuodamas, jog su tokiu valu žvejoti - tikras absurdas. Paprastas valas ne visada blogai, žvejojant mažesniuose gyliuose jo pakanka, kad būtų jaučiamas dugnas. Tiktų jis ir čia, jei tik būtų gerokai kietesnis. Audrius pasiūlo alternatyvą – jo dėžėje atsitiktinai liko 0,13 mm storio pinto valo. Tikrai per plonas jūrinei žvejybai, išvaduoti dugne užsikabinusį pilkerį praktiškai nėra šansų... Bet jau geriau palaidoti kelis nors ir ne pigiai kainuojančius pilkerius, nei nieko nepagauti. Kapitonas sirena praneša, jog pro perspektyvųjį „šiukšlyną“ jau pradreifavom ir užplauksime iš naujo. Kol laivas apsisukinėja, karštligiškai vynioju naująjį valą. Vos nuaidėjus sirenai, leidžiu į dugną lengvesnį nei kitų 200 g pilkerį. Tokio svorio man visiškai užtenka, nes valas labai plonas. Tačiau leidžia puikiai jausti dugną ir žuvų kibimus... Ir tuo metu, kai aš pradedu traukti vidutiniokes menkes, vienam kolegai užkimba išties nemaža žuvis. Kotas grėsmingai išlinkęs, o žuvis sunkiai leidžiasi keliama į viršų. Tik po keliolikos minučių ji pasirodo paviršiuje. Vargais negalais pavyksta įvesti ją į graibštą. Svarstyklių rodyklė sustoja ties 5 kilogramų riba... Tačiau atrodo, tai dar ne pabaiga... Rimas irgi prašo pagalbos, nes su kotu, kuris išlinkęs beveik lanku, „dirba“ labai intensyviai. Suvyniojus tik pusę išleisto valo, apkrovų neatlaiko ritė... Tenka valą traukti ranka. Visi, nors ir kilnodami kotus, labai susidomėję stebi laive vykstančią „dramą“. Galų gale paviršiuje pasirodo didžiulis baltas pailgas siluetas. Laivu nuvilnija nuostabos šūksnis, nes tokio ilgio gali būti tikrai rekordinė menkė. Maža to, siluetas vis ilgėja, ilgėja, kol galų gale pamatome, jog tai - ugniagesių žarna... Argi ne tikra drama? Kam juokas, o kam gilus nusivylimas ir sulūžusios ritės apraudojimas... Na, bet juk žvejojame virš šiukšlyno!
Dienos dabar vis trumpėja ir net nepajutome, kaip pradėjo temti. O kelionė atgal netrumpa, todėl kapitonas jau suka laivą į uostą. Plaukiant visiškai sutemsta. Kapitonui orientuotis padeda modernus sonaras, kuris leidžia plaukti net ir tvyrant tirštam rūkui. Krante mus pasitinka ryškios uosto
šviesos. Taip pat pasitinka ir laivo „Bentis“ savininkas, kuris papasakoja apie laivą, jame įdiegtas sistemas. Laivas aprūpintas šiuolaikine įranga: echolotu, GPS imtuvu, sonaru bei gelbėjimosi plaustu, į kurį telpa visi keleiviai ir du įgulos nariai (kapitonas ir jo padėjėjai). Laivas gali plukdyti daugiausia 18 žmonių. Tiesa, žvejoti patogiausia, jei laive yra ne daugiau 14 meškeriotojų. Leidimą plaukti toliau į jūrą laivas turi dėl jau minėto gelbėjimosi plausto. Vienintelis iš mažesnių laivų tokį leidimą turi laivas „Nadija“, nes yra perdarytas iš gelbėjimosi katerio ir turi jau minėtus prietaisus. Ko gero, nieko keisto, jog laivo „Bentis“ savininkui priklauso ir „Nadija“, nes jam itin svarbu saugumas. Taip pat sužinome, jog menkės sėkmingai gaudomos ir vasarą, o iš pagautų žuvų laivų savininkas pagal specialų jam žinomą receptą paruošia šašlyką iš menkės net ir žvejybos metu, kurio skonis neaprašomas... Tikimės, jog kada nors ir jo paragausim.
|
| |
Autorius: Audrius Blinstrubas
|
|
Baltijos menkių žvejyba iš laivo
Menkių žvejyba Baltijos jūroje jokia naujiena, nemaža dalis meškeriotojų, mėgstančių įvairovę ir kurie neprisirišę prie konkrečių vandens telkinių, jau išbandė žvejybą iš laivų. Šie rudenį nestokoja klientų. Dabar pasikalbėjus su populiariausių laivų, kurie plukdo žvejus į menkių „medžioklę“, kapitonais, paaiškėjo, jog beveik visi savaitgaliai jau yra rezervuoti. O ir į tokią žvejybą darbo dieną nedaugelis gali išvažiuoti. Taigi pradeda ryškėti problema, kada paklausa tampa didesnė už pasiūlą. Mažiau vertinamų laivų deniuose vietos atsiranda ir savaitgaliais, tačiau laivo tinkamumas menkių žvejybai turi didelę svarbą žūklės malonumui ir patiems rezultatams.
 Sistemėlės kartais tampa svarbesniu ir labiau menkes viliojančiu masalu nei pilkeris. Pilkeris, savo mase daužydamasis į dugną (kaip jis tai darys, žinoma, priklauso tik nuo paties meškeriotojo), privilioja menkes, tačiau šios kartais mieliau griebia aukščiau ant trumpų pavadėlių pririštus guminukus. Rimas po daugelio žvejybų ir eksperimentų pats riša efektyvias ir jau ne kartą pasiteisinusias sistemas su dvišakiais kabliukais. Dvišakis kabliukas ženkliai sumažina tuščių kibimų skaičių, o daugelis parduotuvėse esančių sistemų apginkluotos vienšakiais kabliais. Kodėl tada dvišakis, o ne trišakis? Atsakymas labai paprastas ir pagrįstas. Guminukas (tvisteris) maunamas ant dvišakio kabliuko taip, kad bet kuriuo metu gali būti lengvai ir greitai pakeistas. Taip užmautas jis tvirčiau laikosi ir nenusimauna. Sistemų elementų spalvos taip pat turi didelės įtakos menkių apetitui.
Kad Rimo surištos sistemos tikrai efektyvesnės už kai kurias pirktines, įsitikinau vienoje žvejyboje, kai meškerykočius kilnojome laive „Bentis“. Oras žvejybai buvo fantastiškas, švietė saulė, laivą sūpavo nedidelės bangelės ir pūtė švelnus vėjelis, todėl laivo dreifo greitis buvo idealus. Tačiau žvejyba yra nenuspėjama. Dieną prieš tai oro sąlygos buvo identiškos, ir žuvys kibo labai gerai. Tąkart po kelių žvejybos valandų bendras laive pagautų menkių skaičius buvo beveik šimtas (vidutiniškai po dešimt žuvų žvejui). Kitą dieną prie laivo „įgulos“ su Rimu prisijungėme aš su žurnalo redaktorium Audriumi, bet kibimas jau buvo gerokai prastesnis. Po pirmos žvejybos valandos laive tebuvo kelios menkės. Tiesa, viena buvo įspūdinga ir svėrė 5,5 kg. Pakeitus žūklės vietą, kibimas pagerėjo, tai vienas, tai kitas žvejys pradėjo traukti vidutiniokes menkes. Labai mažų beveik nepasitaikė, kibo maždaug kilogramą sveriančios žuvys, tarp jų pasitaikė ir keletas didesnių. Žuvys griebdavo tai pilkerius, tai sistemėles. Ant Rimo surištų sistemų kibo ne tik menkės, bet ir strimelės. Po kelių užkibusių žuvų sistemėles galima pakoreguoti. Jei matoma, jog menkės kimba ant kurios nors konkrečios spalvos, tos spalvos tvisteriukais galima pakeisti kitus.
 Lėtai dreifuojant vienas žvejys pradėjo traukti nemažą žuvį. Tai išdavė smarkiai išlinkęs jūrinis kotas ir intensyvios žvejo pastangos žuvį pakelti į viršutinį vandens sluoksnį. Po kelių minučių paviršiuje pasirodė ne viena, o keturios žuvys, ir visos užkibo ant Rimo rištos sistemos! Dupletai menkių žvejyboje yra gana dažni, tačiau tai, jog ant vienos sistemos, turinčios keturis guminukus, iš karto užkibo keturios menkės, įrodo, jog tokia sistema iš tiesų efektyvi.
 Nors menkių žvejyba iš pirmo žvilgsnio atrodo labai primityvi ir paprasta, iš tiesų taip nėra. Tuomet, kai menkės aktyvios ir intensyviai maitinasi, masalo parinkimas neturi tokios didelės svarbos. Tačiau tokioje žvejyboje, kaip mūsų atveju, svarbus kiekvienas įrankio elementas. Net ir masalo kilnojimas yra daugiau ar mažiau svarbus. Vieni pilkerį kilnoja plačiais mostais ir lėtai, kiti priešingai – trumpais ir dažnais judesiais, o kurie tai daro geriau, parodo tik menkės.
Labai svarbu ir tinkama žūklavietė bei teisingai dreifuoti „pastatytas“ laivas. Pagrindines žūklavietes žino daugelis laivų kapitonų, kurie, bendraudami racijomis, sužino, kur vyksta „veiksmas“. Dažnai ten, kur menkės neblogai kimba, būna nemažai laivų. Viena tokių vietų yra vadinamasis „šiukšlynas“, esantis gan toli nuo kranto (apie 17 km). Ten gražių menkių netrūksta, kaip ir dugno kliuvinių. Juk ne veltui ta vieta ir yra vadinama „šiukšlynu“. Todėl žvejojant tokiose vietose, kur yra kliuvinių, pilkerį reikia kelti į viršų vos šiam bumbtelėjus į dugną.
  Kadangi menkės yra būriais gyvenančios žuvys, tai laivui “uždreifavus” ant tokio būrio paprastai užkimba iš karto keliems žvejams. Tada svarbu vos ištraukus žuvį kuo greičiau vėl skandinti pilkerį. Dažnai masalas griebiamas vos pasiekęs dugną. Žuvims nustojus kibti, dreifuojama toliau ir tikimasi surasti dar vieną būrį. Kartais geriau dažniau užplaukti ir vėl pasileisti dreifuoti tuo pačiu maršrutu. Čia svarbūs ir kapitono sugebėjimai.
  Dar vienas nemalonus dalykas, kada žvejojama gausesnėje kompanijoje ir „petys į petį“, - masalų susipainiojimai. To galima nesunkiai išvengti, jei šalia gaudantys žvejai naudoja bent jau panašaus svorio pilkerius ir juos nuleidžia į dugną tik laivui „atsistojus“ į dreifą, o ne jam dar sukantis. Vienodo ar panašaus svorio pilkeriai reikalingi todėl, kad per lengvas pilkeris daug greičiau nukeliauja į vieną ar kitą šoną, kur sutinka gretimai žvejojančio žvejo masalus. Tuomet belieka abiem žvejams (gerai, jei tik dviem, nes pasitaiko, jog į vieną „krūvą“ susipainioja ir daugiau) traukti masalus ir šiuos atnarplioti. Kada nuleisti masalus, praneša laivo sirena, tačiau kartais labai nekantrūs meškeriotojai skandina masalus vos laivui išjungus variklį. Jei jau paminėjau variklį, tai jo greitis taip pat turi įtakos rezultatui, nors ir ne tiesiogiai. Greitesnis laivas, savaime suprantama, greičiau nuplaukia į reikiama vietą (jūroje nuplaukti 17 km užtrunka 1,5-3 valandas), o laikas žvejojant bėga nenumaldomai. Kuo greičiau nuplaukiama – tuo daugiau lieka laiko žvejybai.
Daugirdas Pranaitis, redakcijos nuotr.
« į viršų
|
|
|
| Laimikis |
|
|
| |
|
Prisijungę vartotojai |
|
Dabar naršo 21 svečiai(-ių) |
Registruot vartotoj: 804 |
|
