Didžiausias Latvijoje upių slenkstis

Ventos slenkstis - žiobrių Eldoradas

Senovėje per Ventą nebuvę kelių nei tiltų, nei malūnų pylimų. Todėl pavasario, rudens ar didelių potvynių metu per ją persikelti tekdavę keliauti arčiau upės ištakų, kur ji buvo siauresnė. Žemaičiai vis sakydavę, kad „…begalinis tos opės ėlgoms. Kelevuom keles deinas, er ven ta pati upe bova”. Laikui bėgant žodžiai “ven ta” susijungė ir upė liko pavadinta Venta.

Žvejyba virš kraterio

Penktadienio vakaras. Netoli Kauno esančioje degalinėje tarsi žiemai besiruošiančiame skruzdėlyne vyksta intensyvus darbas. Linksmai nusiteikusių žvejų aštuoniukė bendromis pastangomis stengiasi į du automobilius ir vieną valties priekabą sutalpinti keturias valtis, valčių variklius, ištisą mišką kotų, didžiules dėžes masalų ir visą kitą mantą, skirtą savaitei laiko, kuri bus praleista Suomijoje. Uždavinys nelengvas, tačiau įveikiamas. Po kelių pakeistų „kombinacijų“ daiktai atsiduria automobiliuose, ir kelionė prasideda... Prieš akis vingiuojanti kelio juosta, daugybė kelio ženklų ir salone šviečiantis „Magellan“ GPS prietaiso, prijungto prie nešiojamojo kompiuterio, ekranas, pranešantis, kur reikia pasukti, jog pasiektume kelionės tikslą. Tai prietaisas, kuris tampa puikiu pagalbininku bet kokioje kelionėje, ypatingai tolimoje, kada tenka važiuoti nepažįstamais svečios šalies keliais ir vadovautis ne visuomet tiksliai informuojančiais kelio ženklais.

Šaltinis: "Meškeriotojas" Tęsinys, pradžia nr. 11

Mano ir Audriaus guminukai beveik kartu pliumpteli už keliasdešimties metrų nuo valties. Masalą nusileidęs prie dugno pradedu jį šokdinti taip, kaip esu įpratęs tai daryti Lietuvėlės vandens telkiniuose. Jau po pirmųjų ritės pasukimų tampa aišku, jog dugnas visai ne „starkinis“. Dugnas pagal įsišaknijusį mastymą ir pačių starkių mitybinius įpročius turėtų būti kietas, todėl guminuko galvakabliui į jį dunkstelėjus šis momentas tinkamai parinktu ir subalansuotu įrankiu gerai jaučiamas ranka. Tuo tarpu čia apie masalo judėjimą galima spręsti tik iš pinto valo padėties. Kitaip sakant, dugnas minkštas, padengtas storu sąnašų sluoksniu, kurias sudaro supuvusių lapų ir kitokio „gėrio“ sluoksnis. Tai nuteikia ne itin optimistiškai, tačiau tai, jog čia užkibo starkis, yra faktas. Pirmieji masalų šokdinimai žuvų neprivilioja. Kaip ir eilė kitų. Keičiau masalų spalvas, dydžius, galvakablių svorius, tačiau tai nepadėjo ir nesulaukiau jokio teigiamo pokyčio. Lygiai taip pat sekasi ir Audriui.